miklis
, 32 metai
Vyras
Vilnius, Lietuva
Buvo prisijungęs: 2 prieš dienas
-
2 prieš dienas
Brunetės miegamajame
Susitikę mes apsikabiname ir pasibučiuojame. Tu užtrauki užuolaidas ir aš suprantu, kad netrukus tapsiu kartu ir niekuo, ir viskuo. Tavo plaštakos nebyliai paima mano sprandą ir stumteli mano veidą link pačio jaukiausio pasaulio kampelio. Tu apačioje pakeli savo gėlėtą chalatą, pakiši šlaunį po mano kaklu, o tada tuo chalatu pridengi mano pečius. Surandu tavo pėdą, ji dar šalta, užkišu ją už savo pižaminių kelnaičių ir stipriai ją suspaudžiu savo tarpkojyje. Tavo kojos pirštai randa vietą tarp mano rutuliukų, o padas pajunta karštą pulsuojantį pimpaliuką. Kitą tavo koją aš paimu į savo glėbį, padedu ant savo kūno ir apkabinu kaip mylimą vaikystės meškiuką.
Nežinau, kaip tau, bet aplink mane pradeda išnykti mane supanti erdvė. Jaučiu tik kad tu mane visiškai apsupai. Sunku nusakyti: iš visų pusių ir švelnus moteriškas lytėjimas, šiltas ir jaukus tavo prieglobstis, o aš jame tampu mažu dar nekaltu berniuku, kaip tas Antanukas slėpęsis po senelės sijonu. Plaukuose ir ties kaklu pajaučiu tavo švelnius, bet žinančius, ko geidžia, pirštus. Mano veidas šonu it į pūkuotą pagalvę įsikniaubia į tavo šlaunį. Mano skruostus ir akis apgaubia stori raityti brunetės plaukai, o tu sunėrusi savo pirštus manuosiuose vis tvirčiau mane prie jų glaudi. Neatskiriu, ar tai tavo plaukų galūnėlės, ar malonūs šiurpuliukai dilgčioja mano tarpuakiu. Tais plaukais sklinda sužadintos moters kvapas sumišęs su silpnesiu, bet ne aštriu sisiuko ir prakaito poskoniu. Mano smakras pajunta šlapumą ir aš suprantu, kad visas tavo griovelis jau perpildytas gleivėto skysčio. Nusausinu tavo tarpukojį įtrindamas tuo skysčiu savo veido odą. Pradedu nuo nosies viršaus, vėliau sukamaisiais judesiais trinu aplink akis ir žandus, pereinu prie nosies galiuko ir lūpų - kaip kad tu darai iš vakaro įtrindama veido odą kremu. Kai tavo lytinės lūpos apčiuopia manąsias, mano lūpos panyra į jų vidų ir aš imu kilti į dangų. Vien nuo minties apie šį pasibučiavimą dieną aš kartais negaliu susikaupti darbe, o nakčia ne visada užmingu. Aišku, niekas neįtarė, bet slapta tokius bučinius svajodavau per literatūros pamokas negalėdamas suvokti, ar mano svajonė išsipildys.
O ant stalo nežinomo mėlyno stiklo vazoje pamerkti tankūs nežinomi mažyčiai rožiniai žiedeliai. O šalia jų - medaus stiklainis ir arbatiniai puodukai su lėkštutėmis. O ant sienos - kažkuris Čiurlionio paveikslas. Kodėl aš taip nieko nežinau? Stalas turi būti tvarkingas, taip pat be gėlių abiem yra nykiau, ypač mergaitei. Pagalvoju: nors už lango dabar kartu su giedra žiba mėnulis, iš esmės ten baisu. Teisybė greit virsta melu atšokusi nuo pastatų, todėl labiau mėgstu, kai užuolaidos užtrauktos. Bet tik mergaitės dėka kambarį dažniau pasiekia dienos šviesa iš lauko. Ir ne tik kambarį.
Dabar tamsu. Mano akys užmerktos, lūpos ir smakras gleivėti, o smailutė nosytė tavyje galutinai it paskenduolė paniro. Tik girdžiu tolumoje, kaip tu aimanuoji iš malonumo. Tu mano veidą užgriuvai savo tarpukoju, aš net praradau ritmą, nes tavo (atrodė tokiose švelniose) rankose iš kažkur atsirado daug jėgos. Mergaite, ką darai? Man labai patinka būti šitaip mylimam, bet negaliu tiek ilgai nekvėpuoti. Širdimi grįžtu prie tavo stichijos, jaučiu, kokia ji galinga palyginus su tuo mažu berniuku ir jau nebebijau, nes jaučiu, kad be oro pakentėti liko tik truputis. Tu kelis kartus dar sykį nevalingai kojomis suspaudi mano veidą, o aš padedu tau pajusti aštresnius pojūčius virš savo galvos apčiuopęs tavo liemenį.
Paskui stoja tyla. Godžiai kvėpuoju oru. Tavo lytinės lūpos pasidarė stangresnės, bet jos visos šlapios, beveik varva. Mano veiduką visą ištepliojai irgi. Nenoriu, kad suteptum savo chalatą ir patalynę. Pirštuku keliskart perbraukęs savo veiduką, iščiulpiu tavo išskyras. Paskui liežuviu, kiek prieinu, nuprausiu ir tave. Dar šiek tiek paguliu prisiglaudęs veiduką prie tavos drėgnos putės, viename delne laikydamas tavo užpakaliuką, o kita glamonėdamas tavo krūtinę. Kai pradžiūvame, išsivaduoju iš apačios, apžergiu tave ir pabučiuoju tave į kaktą.
- Kate, - Ištari tu man. - Reikia nusiprausti.
Nors užmigome apsikabinę, kaip su ja darydavome visada, bet naktį atsibudau. Vėl nuslinkau žemyn ir įsirengiau guolį jos tarpukojyje. Viena jos koja - po mano galva, kita - mano glėbyje, o mano tarpuakis ir vėl kutenamas storų raitytų brunetės plaukų. Pats kaltas, kad pasirinkau taip kankintis. Ji išsimiegos, o aš ne. Naktis tuo mane ir keri: rami, neskubanti, paslaptinga, o šįsyk ir kankinanti. Gal todėl ir atsibudau. Laikas slenka ramiai ir kol ji miega, dar ilgai guliu prispaudęs savo lūpas prie jos lytinių lūpų, jos plaukų šilumoje. Po truputį, kiek giliau, randasi šlapia. Atsargiai, kad nepabustų, pridedu pirštus prie viršutinės jos lūpos ir pražiodau. Mano liežuvio galiukas įsiskverbia kiek tik gali ir leidžiu jam apskanauti kiekvieną savo mylimos brunetės kamputį. Kažkuriuo momentu pagaunu, kad šiek tiek murkiu ir laižau ją kaip katinėlis, lakantis pienuką iš dubenėlio. Tikriausiai ją pažadinau.
Kai išaušo, tu miegojai apkabinęs mano koją. Už lango girdėjosi stiprus medžių ošimas. Sapnavau, kad mes mylėjomės. Tavo pimpalas buvo toks šiltas, aš jaučiau jį savo viduje ir buvo taip gera. Aš mylėjausi su savo kate! Kai ištraukei, atsimenu kaip iš manęs tekėjo tavo sperma. Tai tu baigei man į vidų... Jeetus, kaip miela, norėčiau su savo kate taip pasimylėti ir tikrovėj, bet bijau, kad pastosiu. O gal pasimylėti dabar? Mano katė atsargi, žinau, kad vaikelio nepadarys. Bet ką man padaryti, kad ji norėtų pasimylėti? Ar aš ją traukiu kaip moteris? Ir dar kaip tyčia noriu sysiu, bet taip tyngiu keltis iš lovos...
Stiprus bildesys mane prikėlė iš miegų ir išgąsdino. Kur aš esu? Ai. Tai griaustinis už lango. O aš šalia savo mergaitės, apkabintas jos kojų. Kol aš su ja, galiu nusiraminti.
- Kate, - išgirstu. - Noriu sisiuko.
Tarsi būtų trenkęs žaibas. Ne, ne už lango, o mano galvoje, iš netikėtumo. Vien nuo minties. Staiga suvokiau, kad tuoj įvyks tai, ko slapta geidžiu kas rytą, bet retai įsidrąsinu jai pasakyti. Žodžių pritrūkstu ir dabar.
- Neik... - išgirsta ji mano atsakymą.
Kažkoks keistas, iškrypęs tai malonumas. Visada tie momentai būna labai intymūs ir artimi, su visišku atsidavimu, bet kartu ir gėdingi, lydimi kaltės. Paprastai mes iš ryto geriame arbatą su medumi, bet šįryt man pasisekė: dar neišlipus iš lovio vietoj arbatos galėsiu pasimėgauti ta šiluma ir skoniu. Aš žinau, kad mergaitės daro sisiuką sėdomis, nes joms sunku susikoncentruoti į vieną tašką kaip berniukams. Todėl dalis sisiuko gali nepataikyti, nutekėti per mano lūpas ir sušlapinti patalynę. Būtų nemalonu, gėda ir gal būt po to daugiau niekad nepavyktų pasilepinti tuo šiltu malonumu. Gal mes jau pakankamai vienas kitą jaučiame, kad taip nenutiktų?
Lūpomis apčiuopęs tą jos nedidelį sisiojimui skirtą lopynėlį, liežuviu glamonėju jo kraštus ir padarau raidę ,,O". Tada brunetės judesiai nurimsta. Pajaučiu kaip sūri ir aitri srovelė su citrininiu poskūniu ima skandinta mano liežuvį, pasiekia gerklę ir sparčiai užpildo mano burną. Užklupo brunetė mane: apglėptu jos kojomis veidu, po kaldra spaudžiamu prie to jos lopynėlio ir pilda burna, pasirinkimo neturiu. Tik godžiai godžiai ryti jos sisiuką ir justi, kaip jis užpildo visą mano kūną. Išeities sustoti neturiu, kitaip paspringčiau.
Aš nesuprantu, kodėl katei patinka, kai myžu į burną. Iš kur ji tokia? Nu bet pati to norėjo, aš tik bijojau, kad nepatektų ant patalynės.
- Įdomu, koks būtų tavo sisiuko skonis, jei įsidėčiau į jį medaus?- Kate, kodėl tu tokia iškrypusi?..
Ir man nedrąsu. Nors aš žinau, kad tas šilumos ir skonio pojūtis matyt išliks amžinas. Ta brunetės šiluma yra baisiai svaiginanti. Mes abu tokiu: dievinantys apsikabinimus, nuo jų priklausomi. Gal ir negerai taip stipriai prisirišti, nes dienos darbai neišvengiamai priverčia išsiskirti ir tada tenka kankintis dar labiau. Kad ir kur beeičiau, mane svaigina ne tik brunetės šiluma, bet ir skonis. Noriu vaikščioti tais pačiais judesiais kaip ir ji, dainuoti tas pačias dainas ir klausytis tų pačių melodijų kaip ir ji. Mintyse dažnai apsikeičiu su ja drabužiais. Kartais naktį, kai jų visų jau nebebijau, apsivelku brunetės suknelę ir einu per miestą. Dienos metu jie teleidžia man rankose nešti mažyčius nežinomus tamsiai mėlynus žiedelius.
Čia istorija toliau sustoja. Laikas palieka savo pėdsakus. Kai kam branda trunka toliau. Kai kas lieka gyventi seksualinėmis fantazijomis iki kol numiršta.
1504
0
3 prieš kelis mėnesius